Kviečiame į X Baltijos tarptautinio meno trienalės "Miesto istorijos" uždarymo renginius

Lapkričio 21 d., šeštadienį

Šiuolaikinio meno centre, Vokiečių g. 2:

16.30 val. Nemokama ekskursija po parodą "Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos" su trienalės kuratoriais Ann Demeester ir Kęstučiu Kuizinu (ekskursija vyks lietuvių/anglų kalbomis, įėjimas į parodą su ekskursija - nemokamas).

Vilnius COOP patalpose, Gedimino pr. 27:

19.00 val. Nemokama ekskursija su projekto "Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos" (Gedimino pr. 27) kuratore Ūla Tornau (ekskursija vyks lietuvių kalba).

Nuo 20.00 val. kviečiame kartu pasiklausyti Elvos Olafsdottir "Naktinėtojo" muzikos kolekcijos ir pasivaišinti karštu vynu (Gedimino pr. 27)

Lapkričio 22 d., sekmadienį

12.00 - 19.30 val.

Paskutinę trienalės dieną, kviečiame apsilankyti abiejose "Miesto istorijų" parodose nemokamai.

Kviečiame į paskutinę ketvirtadieninę ekskursiją į Vilniaus valgyklas.

Šiandien papietaukime Automechanikų ir siuvėjų mokyklos bendrabučio valgykloje, Geležinio vilko g. 16

12 val. autobusiukas lauks jūsų prie parodos Vilnius COOP patalpų Gedimino pr. 27

Ekskursijos į valgyklas yra parodos Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos dalyvės Indrės Klimaitės projekto Kompotas dalis. Kompotas - tai Lietuvos valgyklų vizualinis tyrimas, kurį sudaro fotografijų serija, Vilniaus ir Kauno valgyklų gidas ir pietų ekskursijos.

Photo: Isabella Rozendaal

Lapkričio 19 d., trečiadienį, 19 val.

Vilnius COOP patalpose Gedimino pr. 27

Siarhėjus Liubimovas

Vietos perkūrimas: kūrybinio susibūrimo strategijos Varšuvos mikrorajone Senoji Praga

Siarhėjus Liubimovas kalbės apie pastaruoju metu vykstantį vieno Varšuvos rajono - Senosios Pragos - įvaizdžio perkūrimą. Šiame daugialypiame procese kūrybingumas tapo vienu iš svarbiausių aspektų. Sąvokos „įvaizdžio perkūrimas“, „modernizacija“, „manipuliacija“ ir „mastelio perplanavimas“ yra dažnai vartojamos, norint apibūdinti erdvės performavimą į naują „kūrybinę ekonomiką“. Tačiau miesto studijose jau atsiranda ir nauji terminai, leidžiantys kompleksiškiau aprašyti šį sudėtingą procesą.

Siarhėjus Liubimovas yra Europos humanitarinio universiteto dėstytojas (EHU, Vilnius). Šiuo metu rašo disertaciją Socialinių tyrimų mokykloje, Lenkijos mokslų akademijoje (Varšuva). Jo išsilavinimo spektras apima kultūros studijas (EHU, Minskas), sociologiją (CSS, Varšuva) ir miesto studijas (Bauhaus Kolleg, Dessau). Dabartinio tyrimo laukas – erdvinės formos ir praktikos valstybių pasieniuose įsikūrusiuose miestuose, miesto kultūra ir alkoholio kultūros industrija. Jis yra vienas iš 2007 m. įkurtos Kritinio urbanizmo laboratorijos, kurioje telkiasi mokslininkai ir kūrėjai, besidomintys miesto studijomis, steigėjų.

Paskutinė savaitė!

X Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos“

2009 09 25 - 11 22

Kas dar nesuspėjo, kviečiame apsilankyti trienalėje „Miesto istorijos“, kurią sudaro pagrindinė paroda „Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos“ Šiuolaikinio meno centre ir specialus projektas „Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ (Gedimino pr. 27).

Antradieniais – šeštadieniais 13 val. ir 18 val. prisijunkite prie ekskursijų po parodą Šiuolaikinio meno centre. Gidės paslaugos papildomai nekainuoja, išankstinė registracija rekomenduojama tik didelėms grupėms.

Dėl ekskursijų po parodą „Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ prašome susitarti su projekto kuratore Ūla Tornau: ula@cac.lt.

Lapkričio 14 d., šeštadienį, 17 val., kviečiame kartu pasiklausyti Elvos Olafsdottir "Naktinėtojo" muzikos kolekcijos „Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ parodoje.

Lapkričio 17 d., antradienį, Tarptautinės studentų dienos proga, studentus, pateikusius galiojančius pažymėjimus, kviečiame apsilankyti Šiuolaikinio meno centro parodoje nemokamai.

Lapkričio 19 d., ketvirtadienį, 12 val. nepamirškite paskutinės pietų ekskursijos į Vilniaus valgyklas (autobusiukas lauks prie Vilnius COOP patalpų).

Kviečiame į priešpaskutinę ketvirtadieninę ekskursiją į Vilniaus valgyklas.

Šiandien papietaukime "Vilniaus degtinės" valgykloje - 12 val. autobusiukas lauks prie parodos Vilnius COOP patalpų Gedimino pr. 27

Ekskursijos į valgyklas yra parodos Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos dalyvės Indrės Klimaitės projekto Kompotas dalis. Kompotas - tai Lietuvos valgyklų vizualinis tyrimas, kurį sudaro fotografijų serija, Vilniaus ir Kauno valgyklų gidas ir pietų ekskursijos.

Lapkričio 11 d., trečiadienį, 19 val.

Vilnius COOP patalpose Gedimino pr. 27

Joanna Sokolowska

Projektas Kitoks miestas, kitoks gyvenimas - iš archyvų

Videoperžiūra su kuratorės komentarais

Viešoje paskaitoje Kitas miestas, kitas gyvenimas – iš archyvų Joanna Sokolowska pristatys meninių akcijų dokumentacijas ir videodarbus. Tai išplėstinė projekto Another City, Another Life (Varšuva, 2008, www.ancity.blogspot.com) archyvų versija.

Archyvo tikslas – fiksuoti, kaip šiuolaikiniai menininkai tyrinėja bei reprezentuoja erdvinius, estetinius, socialinius ir politinius režimus, susikūrusius įvairiuose Rytų Europos miestuose po lemiamų XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos – dešimtojo dešimtmečio pradžios pokyčių.

Šis archyvas sudarytas remiantis keliais teminiais klausimais. Kokios šiuolaikinės tų apleistų revoliucijos, komunizmo ir socialistinio modernizmo idėjų, kurios buvo įgyvendintos planuojant miestus ir formuojant kolektyvines tapatybes, pasekmės ir galimybės? Kokie nauji kolektyviniai dariniai ar bendri potyriai galėtų atsirasti šiame kontekste? Ar liko nors kokia galimybė patirti „gyvą“, subjektyvų gyvenimą mieste? Kaip skirtinguose miesto sluoksniuose įrašyta griovimo ir statymo dialektika, susijusi su atminties ir nuolatinio istorijos (per)rašymo/aktualizavimo procesais? Kas praleista, išstumta iš istorinių pasakojimų ir šiuolaikinių postsocialistinių miestų vaizdinių, kokias strategijas menininkai taiko, siekdami atkreipti dėmesį į šiuos reiškinius? Kokios menininkų pozicijos daugiaprasmiame kultūros produkcijos lauke, kokį vaidmenį jie atlieka šioje (simbolinio kapitalo) cirkuliacijoje, viešoms ir politinėms miestų erdvėms patiriant pokyčius? Galiausiai, ar ekonominė „pilkoji zona,“ kurioje – nepaisant kultūrinio kapitalizmo retorikos – vis dar operuoja daugelis postsocialistinių šalių menininkų, gali būti transformuota į eksperimentinį lauką, teikiantį galimybes atsiskirti nuo meno panaudos ekonominiam produktyvumui?

Renginyje bus parodyti šių menininkų darbai: Chto Delat?, Škart, Zbyněk Baladrán, Mona Vătămanu & Florin Tudor, Khinkali Juice, Grigor Khatchatryan, Lusine Talalyan, Tadej Pogačar, Miklós Erhardt, R.E.P., Voina, Angelika Fojtuch, Karol Radziszewski

Joanna Sokolowska yra meno istorikė ir kuratorė. Šiuo metu jį dirba Dailės muziejuje Lodzėje. Ji domisi meno sąsajomis su darbo pokyčiais postsocialistinėse šalyse, atsiradusiais dėl šio regiono miestų kaitos. Pastaruoju metu Šiuolaikinio meno galerijoje Leipcige ji kuravo parodą Arbeiter verlassen die Arbeitsstätte (Darbininkai palieka darbo vietą) ir “Kitoks miestas, kitoks gyvenimas” Nacionalinėje Varšuvos dailės galerijoje Zachęta bei kitose miesto vietose.

Kiekvieną ketvirtadienį 12 val. kviečiame į pietų ekskursiją vis kitoje Vilniaus valgykloje

Autobusiukas lauks prie parodos Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27.

Registracija Vilnius COOP kasoje arba el. paštu ula@cac.lt

Lapkričio 4 d., trečiadienį, 19 val.

Vilnius COOP patalpose Gedimino pr. 27

Oksana Zaporozhets

Viešojo maitinimo įstaigos sovietmečiu

Oksanos Zaporozhets pranešime bus pristatomas 6-ojo dešimtmečio tarybinio viešojo maitinimo tyrimas (atliktas remiantis archyviniais dokumentais ir interviu), o taip pat ir šiuolaikinių Rusijos valgyklų studija. Atsižvelgdama tiek į įprastus tarybinio viešojo maitinimo veikimo būdus, tiek ir į skirtingus jų scenarijus, Oksana Zaporozhets kalbės apie kasdienį ideologinių principų įgyvendinimą Rusijos provincijos valgyklose. Ji demonstruos nuotraukas iš Rusijos archyvų bei 6-ojo dešimtmečio pabaigos laikraščių, fiksuojančių kasdieninį valgyklų gyvenimą ir idealius jų modelius.

Oksana Zaporozhets valgyklas apibrėžia kaip specifines viešas vietas, ideologiškai sukonstruotas „valgymui, o ne bendravimui.“ Toks oficialiuose dokumentuose skelbiamas valgyklų vienafunkciškumas (kurį iš tiesų formavo tiek jų erdvės struktūra, tiek laiko režimas bei privilegijuota valgyklų darbuotojų padėtis) tapo viena iš priežasčių, kodėl tarybinių miesto gyventojų socialiniai santykiai buvo reguliuojami ir manipuliuojami, sąmoningai ribojami pagal profesinę sritį, ignoruojant kitus interesus. Kitos socialumo formos, galinčios pasireikšti valgykloje, buvo griežtai kontroliuojamos („draudžiami bet kokie masiniai renginiai“). Nepaisant šios griežtos kontrolės, kasdienėje praktikoje dažnai pasitaikydavo taisyklių pažeidimų, ypač „darbuotojų – lankytojų“ santykių srityje, kuomet funkcinis bendravimas virsdavo asmenišku.

Šiandien tarybinio viešojo maitinimo ideologijos padarinius vis dar liudija tiek valgyklų lankymas tebesilaikant tarybinių valgyklų principų, tiek poreikis tematizuotų „nostalgijos zonų“ patirtims.

Oksana Zaporozhets yra „Kritinio urbanizmo laboratorijos“ dalyvė (Europos humanitarinis universitetas Vilniuje) ir Samaros universiteto Sociologijos katedros docentė.

Oksanos Zaporozhts pranešimas papildo Indrės Klimaitės Lietuvos valgyklų vizualinį tyrimą,kurį pristato Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos projekte fotografijų serija, Vilniaus ir Kauno valgyklų gidas bei ketvirtadieninės pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas.

Kiekvieną ketvirtadienį 12 val. kviečiame į pietų ekskursiją vis kitoje Vilniaus valgykloje

Autobusiukas lauks prie parodos Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27.

Registracija Vilnius COOP kasoje arba el. paštu ula@cac.lt

Spalio 21 d., trečiadienį, 19 val.

Vilnius COOP patalpose Gedimino pr. 27

Jekaterina Lavrinec

Kiekviena miesto erdvė numato skirtingą judėjimo dinamiką, žvilgsnių ir gestų pobūdį, balso stiprumą ir miestelėnų bendravimo scenarijus. Šie scenarijai kasdien atkartojami su minimaliomis variacijomis ir virsta rutina (pvz. mes laukiame laukimo salėse ir transporto stotelėse, sulėtiname žingsnį ir prislopiname balsą muziejuose ir teatro fojė, nepažįstamus praeivius gatvėse užkalbiname tik išskirtiniais atvejais, dainuojame tik duše ir t.t.). Rutininiai miestelėnų veiksmai tik iš dalies išnaudoja miesto erdvių potencialą. Jis gali būti atskleistas aktyviai ieškant ir pritaikant alternatyvius miesto erdvių naudojimo būdus: pvz. kontaktinė improvizacija, parkūras, performansai, flash mobai ir instaliacijos gatvėse. Tokie miesto žaidimai gali būti pritaikyti praktikoje atgaivinant apleistas arba „nykstančias“ miesto erdves.

Jekaterina Lavrinec yra Vilniuje gyvenanti miesto tyrinėtoja. 2008 m. ji apgynė daktaro disertaciją Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, dėsto Europos humanitariniame universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tyrinėdama miestą ji jungia teorines studijas su praktiniu miesto patyrimu ir performatyviomis strategijomis, dažnai bendradarbiauja su kitų sričių specialistais. Projekte Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos Jekaterina Lavrinec kartu su fotografu Juliumi Narkūnu pristato tęstinį Vilniaus projektą Gatvės blogas (http://web0.wordpress.com/) ir bendradarbiauja Vilniaus istorijų pasakotojų paieškoje.

Spalio 15 d., ketvirtadienį, 19 val.

Mykolaičio-Putino g. 4 (šalia Vilniaus santuokų rūmų), Norvegijos ambasadoriaus rezidencija

Joanna Warsza: Autobiografinė paskaita-performansas apie Vilniaus, kaip prarastos gimtinės, įvaizdį ir lenkų kolonializmą

Joannos Warszos šeima kilusi iš Vilniaus: ji išvyko iš miesto 1945 m. vadinamaisiais repatriacijos traukiniais, kuriais Vilniaus gyventojai lenkai po II-o pasaulinio karo pasitraukė į Lenkiją. Ši specialiai Miesto istorijoms paruošta autobiografinė paskaita vyks name, kuriame seniau gyveno Joannos šeima, – dabar čia įsikūrusi Norvegijos ambasadoriaus Gilio Steinaro rezidencija. Joanna Warsza pasakos apie savo asmeninį santykį su Vilniaus, kaip prarastos gimtinės, įvaizdžiu, sąmoningus apsnūdusio panslavizmo žadinimo procesus, sąvoką „tuteišis“ (t. y. esantis iš čia) ir diskusijos apie lenkišką-lietuvišką praeitį ir dabartį trūkumą. Net ir šiandien tarp Varšuvos ir Vilniaus nėra tiesioginio traukinio.

Spalio 14 d., trečiadienį, 19 val.

Vilnius COOP patalpose Gedimino pr. 27

Joanna Warsza: Tikrovės struktūros poslinkiai. Viešojo meno projektai apleistame Varšuvos stadione ir žydų gete

1955 m. iš karo nuolaužų pastatytas Varšuvos X jubiliejaus stadionas 40 metų saugojo gerą komunizmo vardą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis virto griuvėsiais, kuriuos „prikėlė“ Vietnamo ir Rusijos prekiautojai. Teritorija tapo turgumi, azijietiška miesto dalimi, laukiniu sodu, miesto legendų sandėliu, žemės meno kūriniu, botanikų laboratorija. Visa tai tapo atsparos tašku Joannos Warszos kuruojamai meno projektų serijai Stadiono X finisažas ir ją lydėjusiam skaitiniui Stadionas X – vieta, kurios nebuvo.

2009 m. balandžio mėnesį „Viešasis judėjimas“ iš Izraelio bendradarbiaudamas su lenkais suorganizavo pasivaikščiojimą po Varšuvos getą, sekdamas jaunųjų izraeliečių ir žydų delegacijų pėdsakais. Projektą inspiravo uždari ir griežtai ritualizuoti žydų vizitai į Lenkiją. „Viešasis judėjimas“ tyrinėja politines ir estetines demonstracijų, spektaklių ir viešųjų paradų galimybes. Jie kuria ir atkuria individų, bendruomenių, visuomeninių institucijų, žmonių ir valstybių gyvenimo momentus.

Joanna Warsza yra performatyviųjų ir vizualiųjų menų kuratorė ir režisierė, gyvenanti Varšuvoje. Ji vadovauja Lauros Palmer fondui, organizuojančiam viešas akcijas ir konceptualius įvykius, balansuojančius tarp realybės ir fikcijos. Paskutinieji jos kuruoti projektai – X jubiliejaus stadione Varšuvoje ir buvusiame Varšuvos gete buvo rodomi Pompidou centre, Varšuvos MOMA, PERFORMA NY, Kijevo CCA ir kt.

Spalio 7 d., trečiadienį, 19 val.

Vilnius COOP patalpose Gedimino pr. 27

An Architektur: bendruomenės samprata architektūros teorijoje ir praktikoje

Šio pokalbio tema - bendruomenės samprata architektūros teorijoje ir praktikoje, remiantis trimis svarbiausiais „An Architektur“ projektais. Žurnalo „An Architektur“ numeryje “Bendruomenės erdvės” (2002) buvo pristatyti įvairūs pavykę ir mažiau pavykę architektūriniai projektai, kuriuose remtasi labai skirtingomis bendruomeniškumo idėjomis. Kitas projektas, pavadintas „Opozicinės architektūros stovykla“ (2004) - tai bandymas per 2 dienas sukurti (besimokančią) bendruomenę. Projekte „Bendruomenės dizainas“ (2008) buvo tyrinėti istoriniai ir šiuolaikiniai socialiai atsakingų Amerikos miesto planuotojų ir architektų požiūriai į dizainą.

Iliustracija: An Architektur. Bendruomeninės erdvės, Plakatas 33. 2009. Foto: Agata Erlacher

Architektur: architektūrinės aplinkos kūrimas ir naudojimas (www.anarchitektur.com) – tai žurnalas, kuris nuo 2002-ųjų pratęsė architektų kolektyvo freies fach darbą – grupės, kuri nuo XX a. 10-o dešimtmečio vidurio savo akcijomis, parodomis ir publikacijomis skatino kritinį požiūrį į giežtai kontroliuojamą Berlyno rekonstrukciją ir su juo susijusius politinius bei ekonominius procesus.

WILD LIFE TAKE AWAY STATION

Ibrahim Quraishi gyva instaliacija / performansas

Spalio 3 d., šeštadienį, nuo 15 val.

WILD LIFE TAKE AWAY STATION

24 val. trukmės performansas

Privačiame name Žygimantų g. 12

Ibrahim Quraishi (PK/NL)

X Baltijos tarptautinės šiuolaikinio meno trienalės „Miesto istorijos“ dalyvis Ibrahim Quraishi sukūrė performansą, pritaikytą privačiam namui Vilniaus centre, kuris specialaus apšvietimo dėka supanašėja į teatro sceną ar filmavimo aikštelę. Performansą sudaro 24 scenos, trunkančios po valandą, atliekamos dviejų nuogų aktorių, vyro ir moters, kuriems talkina iš anksto įrašytame garso takelyje skambantys balsai. Menininkas ketina parodyti tai, kas paslėpta, bet turi būti išviešinta, atskleisti paradoksalią baimės ir geismo sutartį. Anot autoriaus, tai paktas, kuris dominuoja ne tik pornografijoje ar mene, bet ir pasaulio žiniasklaidoje. Renginio metu nufilmuota medžiaga vėliau bus rodoma parodoje Šiuolaikinio meno centre.

Ibrahim Quraishi (g. 1973) gyvena ir dirba Amsterdame bei Paryžiuje. Jis yra jaunosios kartos menininkas, režisierius, choreografas, savo darbuose apjungiantis teatro ir šiuolaikinio meno sritis.

Režisierius ir idėjos autorius: Ibrahim Quraishi

Originali kompozicija: Norscq // Apšvietimas: Ibrahim Quraishi // Atlikėjai: Ria Higler, Diego Agulló // Įrašyti balsai: Veronique Ruggia-Saura, Black Stifichi // Pagalba: Gabriel Smeets // Montažas: Roselyne Bellec // Direktorius techniniams reikalams: Vladimir Petkovic // Įrašyta Studio Norscq (Paryžius), 2009 m. // Koprodukcija: X Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos" (Vilnius), De Appel (Amsterdamas), Studio Norscq (Paryžius), krschkunst (Viena), no red stopping (Belgradas) // Prodiuseriai: Šiuolaikinio meno centras (Vilnius) / Ibrahim Quraishi produkcija / STICHTING Anamorfose

Spalio 3 d., šeštadienį, 18.00, ŠMC kino salėje

Filmo "Celebration" (2005) peržiūra ir pokalbis su menininkėmis

Quirine Racké & Helena Muskens (NL)

Trienalėje pristatomas kūrinys „Celebration“ (2005) tyrinėja Selebreišno – kaimo bendruomenę, kurią 1996 m. „Walt Disney Company“ įkūrė nusausintose pelkėse centrinėje Floridoje. Selebreišnas, suprojektuotas taip, kad turėtų visus geriausius mažo miestelio gyvenimo bruožus – naujus namus su priekinėmis verandomis ir pavėsingais šaligatviais, primenančiais penktojo dešimtmečio filmo dekoracijas, buvo unikalus idealizuoto miestų planavimo eksperimentas. Su antropologiniu smalsumu Quirine Racké ir Helena Muskens apsilanko miestelyje po dešimtmečio ir stebi šešias šeimas, ieškodamos namų utopijos.

Walt Disney visuomet baigdavo šou savo žymiąja fraze: “Atminkit, svajonės gal išsipildyti”. Ar Selebreišnas yra išsipildžiusi svajonė nesėkmingai susiklosčiusiame pasaulyje?

Quirine Racké (g. 1965) ir Helena Muskens (g. 1963) gyvena ir dirba Amsterdame. Jos kuria filmus, dokumentiką ir video instaliacijas tapatybės ir bendruomenės temomis. Jų kūriniai rodyti Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Niujorko video festivalyje, Londono Whitechapel galerijoje, Amsterdamo Stedelijk muziejuje. Šiuo metu jos kuria projektą, kuriame tyrinėja istorinių Europos miestų „muziejifikaciją“ arba „disnėjifikaciją“ ir vietinių gyventojų santykius su atvykėliais.

X Baltijos tarptautinio meno trienalės "Miesto istorijos" atidarymo programa:

Rugsėjo 25 d., penktadienį

Šiuolaikinio meno centre

Vokiečių g. 2:

17 val. spaudos konferencija

18 val. parodos "Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos" atidarymas

19 val. grupių "My Barbarian" (US) ir "Liūdni slibinai" (LT) performansas

Vilnius COOP patalpose

Gedimino pr. 27:

20 val. projekto "Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos" atidarymas

Rugsėjo 26 d., šeštadienį

13 val. ekskursija į privačiame bute įgyvendintą meninį projektą "Comfortable" (CN)

(ekskursijos pradžia prie įėjimo į "Panoramos" viešbutį, Sodų g. 14)

15 val. Vitos Zaman (LT) filmo "Šanchajus" peržiūra ("Skalvijos" kino centre, Goštauto g. 2/15)

17 val. ekskursija į privačiame bute įgyvendintą meninį projektą "Comfortable" (CN)

(ekskursijos pradžia prie įėjimo į "Panoramos" viešbutį, Sodų g. 14)

Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti Vilnius COOP viešų paskaitų ir filmų peržiūrų ciklą - X Baltijos tarptautinio meno trienalės “Miesto istorijos” dalį. Šio ciklo renginiai vyks kiekvieną trečiadienį 19 val. ŠMC skaitykloje arba Vilnius COOP buveinėje (Gedimino pr. 27) nuo rugsėjo 9 d. iki lapkričio 19 d.

ŠMC skaitykla

Rugsėjo 9 d., trečiadienį, 19 val.

Paulina Olowska

Paulina Olowska & Lucy McKenzie "Nova Popularna" 2003

Pokalbio tema – ko reikia, kad publika mielai dalintųsi savo paslaptimis? Atsakymas į šį klausimą susijęs su tikromis ir įsivaizduojamomis vietomis, kuriose klesti diskusijos. Paulina Olowska sukūrė dvi tokias vietas Varšuvoje – barą "Nova Popularna" ir menininkų saloną "Des Herbs". Ji taip pat papasakos apie meno kūrinius – komunikacijos strategijas, kurias plėtoja bendradarbiaudama su kitais menininkais, pavyzdžiui, Bonnie Camplin ar Lucy McKenzie.

Paulina Olowska gimė Gdanske, gyvena Varšuvoje. Ji mokėsi Gdansko akademijoje ir Čikagos meno institute, o šiuo metu yra dėstytoja Krokuvos akademijoje. Olowskos darbai, kuriuose gausu nuorodų į įvairias XX amžiaus meno istorijas, populiarius vaizdinius ir įvaizdžius, demonstruojami parodose visame pasaulyje (Van Abbemuseum, Eindhoven, Centre Pompidou ir t.t.), ji dalyvavo Berlyno, Stambulo ir Maskvos bienalėse. Olowska plačiai žinoma kaip performanso menininkė ir socialiai interaktyvių projektų organizatorė.

Daugiau informacijos apie X Baltijos tarptautinio meno trienalę “Miesto istorijos” rasite www.urbanstories.lt

Paulinos Olowskos vizitą remia Lenkų institutas Vilniuje

Trienalės partneris - „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“

Rugsėjo 4 d., penktadienį, 17 val. priešais ŠMC įėjimą

Kviečiame i "Duonos kelio" koncertą

Siurprizai ir muzika!

Duonos dainos!

"Duonos kelias" yra turkų menininkų grupės "Ha za vu zu" projektas, kurio rezultatai bus parodyti X Baltijos tarptautinio meno trienalėje "Miesto istorijos" nuo rugsėjo 25 d.

Daugiau informacijos apie Ha za vu zu ir jų projektą:

breadway.blogspot.com

www.myspace.com/hazavuzu

"Ha za vu zu" prezentacija, rugsėjo 4d.

Rugpjūčio 28 d., penktadienį, 18 val.

HA ZA VU ZU projekto Duonos kelias pristatymas

Esame HA ZA VU ZU, menininkų kolektyvas iš Turkijos. Kviečiame prisidėti prie mūsų inicijuotos kampanijos Vilniuje, kurios metu surinkinėsime ir kaupsime nebereikalingą ar pasenusią duoną.

Kampanijai įgyvendinti būtinas gyventojų įsitraukimas. Duoną rinksime ir iš įstaigų, ir žmonių, kviesdami juos atnešti nebereikalingą duoną į specialiai tam įrengtas surinkimo vietas. Projekto eigą įvertinti galėsime ne tik mes, bet ir jo dalyviai bei visuomenė.

Apsilankę tinklapyje www.breadway.blogspot.com galite susisiekti su mumis ar sužinoti apie duonos surinkimo vietas. Jos bus įrengtos pagal jūsų ir kitų vilniečių pageidavimus ir pasiūlymus.

Vienas iš mūsų kampanijos tikslų – paskatinti senos duonos perdirbimą. Tam būtina pasitelkti įvairias visuomenės informavimo priemones, kurias norėtume pasiekti ir panaudoti kartu su vilniečiais savanoriais; kviečiame kartu kurti plakatus, brošiūras, radijo reklamas, skelbimus, pranešimus spaudai ir kitais būdais padėti skleisti kvietimą.

Visi, atnešę duonos, gaus Duonos kelio kortelę, su kuria dalyvaus specialioje Ha za vu zu loterijoje.

Kampanijos metu duona bus laikoma viešai, todėl Vilniaus gyventojai galės nesunkiai apie kampaniją sužinoti, atnešti duonos ir stebėti jos rinkimo procesą. Proceso skaidrumas turėtų padėti išvengti įprasto įtarumo įvairių kampanijų atžvilgiu. Viešumas padės įgyvendinti ir kampanijos moto – „Duona mus suburia“.

Duona bus renkama nuo 2009 m. rugpjūčio 28 iki rugsėjo 10 dienos. Kampanijos dokumentacija bus parodyta Baltijos tarptautinio meno trienalėje Miesto istorijos, kuri veiks nuo 2009 m. rugsėjo 25 iki lapkričio 22 d. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre.

Iš anksto ačiū, su geriausiais linkėjimais,

HA ZA VU ZU

Rugpjūčio 27d., ketvirtadienį, vidurnaktį, viešbutyje "Panorama"

Menininko Frank Koolen vienos nakties paroda jo viešbučio kambaryje

Rugpjūčio 6d., ketvirtadienį, gamykloje "Butina", Vilniuje

Menininko Kevin van Braak projektas "Knygos sudeginimui?": krosnies bandymai ir pietūs gamyklos darbuotojams

Birželio 27d., šeštadienį, Kurtuvėnuose

Maloniai kviečiame Jus į ceremoniją, skirtą unikalios kultūros vertybės aktualizavimui bei įprasminimui. Ši vertybė Jums, veikiausiai, bus žinoma paviljono Valdovų rūmų vartai vardu, ji ilgus metus stovėjo Vilniuje, greta arkikatedros ir buvusių Valdovų rūmų. Šis statinys sukurtas 2001 m. Valdovų rūmų paramos fondo pastangomis. Niekas tuomet nesusimąstė, kokią reikšmę gali įgyti šis objektas. Šiandieną mes, Antrųjų valdovų rūmų klubo nariai, drąsiai teigiame, kad šis pastatas ir yra tikrieji Valdovų rūmai. Tikslumo dėlei, kad jie nebūtų supainioti su 1801 m. nugriautais istoriniais (pirmaisiais) Valdovų rūmais ir jų vietoje 2002 m. pradėtu statyti kompleksu, taip pat vadinamu Valdovų rūmais, juos skelbiame Antraisiais valdovų rūmais. Šį pavadinimą pateisina tiek statinio formos sąskambiai su istorine Lietuvos valdovų buveine, tiek jo įkūnijamų verčių ir privalumų gausa. Galų gale – tai pirmieji lietuvių tautos istorijoje atstatyti Valdovų rūmai (kitų rūmų, kurie geriausiu atveju taps tik Trečiaisiais valdovų rūmais, atsatymo darbus žadėta baigti 2009 m.).

Tad dar kartą nuoširdžiai kviečiame dalyvauti Antrųjų valdovų rūmų atidarymo ceremonijoje. Jūsų laukia naujai suremontuoti rūmai naujoje aplinkoje su naujomis interpretacijomis.

P r o g r a m a

Šeštadienis, birželio 27 d.

16:00 : Parodos Treji valdovų rūmai pristatymas. Iškilminga eisena rūmų link

Vieta : Kurtuvėnų pradinė mokykla (P. Višinskio g. 1A, Kurtuvėnai, Šiaulių raj.)

17:00 : Antrųjų valdovų rūmų atidarymo iškilmės

Vieta : Liepkalnis

Antrųjų valdovų rūmų klubas

- - -

Kviečiame į šį renginį vykti nemokamai ŠMC užsakytu autobusu. Autobusas išvyks šeštadienį, birželio 27 d., 12 val. nuo ŠMC ir grįš į Vilnių tą patį vakarą (išvykimas iš renginio vietos 22 val.)

Antrųjų valdovų rūmų atidarymo metu nufilmuota medžiaga bus panaudota kuriant filmą, kuris bus pristatytas X Baltijos tarptautinio meno trienalėje Miesto istorijos, vyksiančioje šių metų rugsėjo 4 – lapkričio 8 d. Šiuolaikinio meno centre.

Kovo 27d., penktadienį, 17 val., Šiuolaikinio meno centre

Tęsdami X Baltijos tarptautinio meno trienalės (atsidarysiančios 2009 m. rugsėjo 25 d.) įvadinių renginių programą, kviečiame į jos dalyvių - menininkų grupės My Barbarian (Los Andželas) - paskaitą ir darbų peržiūrą.

Menininkai kalbės apie savo naujausius projektus, tarp kurių – PoLAAT (Post-Living Ante-Action Theater) – neseniai pristatytas Kaire (Egiptas), Trento (Italija) ir Niujorke (JAV). Ši paskaita - tai ankstesnių My Barbarian video darbų ir performansų peržiūra, kurią papildys gyvi menininkų komentarai ir improvizacijos.

Bio:

My Barbarian yra performansistų kolektyvas iš Los Andželo, kurį 2000 metais įkūrė Malik Gaines, Jade Gordon ir Alexandro Segade. Trijulė vaidina specialiose konkrečiai situacijai sukurtose (site-specific) pjesėse, muzikiniuose koncertuose, teatrinėse situacijose bei kuria video instaliacijas, kuriose žaidžia su tuo, kas įspūdinga ir efektinga, kartu stengdamiesi sužadinti akyvų žiūrovų dėmesį. Tarpdisciplininiai My Barbarian projektai, kuriuose pinasi fantazijos ir satyros elementai, tyrinėja ir ieško istorijoje, mitologijoje, mene bei populiariojoje kultūroje pasitaikančių tarpkultūrinių nesusipratimų, nesėkmių ir nelaimingų atsitikimų.

My Barbarian koncertavo ir jų darbai buvo plačiai rodyti Los Andžele: LACMA (Los Andželo meno muziejuje), REDCAT teatre, Hammer muziejuje, MOCA (Šiuolaikinio meno muziejuje), LAXART (Šiuolaikinio meno centre), Schindler House, LACE centre; Niujorke: Whitney muziejuje, New muzejuje, Studio muziejuje Harleme, Partcipant, Inc. centre; taip pat Yerba Buena centre San Franciske, Hyde Park meno centre Čikagoje, Aspeno meno muziejuje, Šiuolaikinio meno forume Santa Barbaroje, Vox Populi galerijoje Filadelfijoje, Samson Projects galerijoje Bostone, The Power Plant galerijoje Toronte, De Appel meno centre Amsterdame, Peres Projects galerijoje Berlyne, Torpedo meno centre Osle, El Matadero meno centre Madride, Civica galerijoje Trento mieste Italijoje bei Lui Velazquez kultūros centre Tichuanoje. My Barbarian dalyvavo Performa bienalėje 2005 ir 2007 metais, Kalifornijos bienalėje 2006 metais bei Montrealio bienalėje 2007 metais. 2008 metais atliko specialiai New muziejui Niujorke ir Civica galerijai Trento mieste sukurtus darbus. Jie taip pat pristatė ilgalaikę performatyvią instaliaciją Baselio meno mugės metu Majamyje. 2008 metais My Barbarian gavo Art Matters fondo stipendiją naujam pasirodymui ir video projekto Townhouse galerijoje Kaire sukūrimui.

Dagiau:

http://www.mybarbarian.com/

P R O L O G U E

Gruodžio 11-12 d., 2008, Šiuolaikinio meno centre

Stambiausia kas trejus metus vykstanti ŠMC paroda – Baltijos tarptautinio meno trienalė 2009 - kviečia į įžanginių renginių sesiją - susitikimą su trienalės kuratoriais ir dalyviais.

2009 m. “Miesto istorijose“ įvairių šalių menininkai ir teoretikai pakviesti atitrūkti nuo įprastų Vilniaus įvaizdžių. Jiems siūloma apsigyventi atokiau nuo Vilniaus centro ir stebėti miesto pakraščio gyvenimą – kasdieninius maršrutus, individualias tiesas, naujas fikcijas, paribio neatitikimus ir kt. Šių tyrimų pagrindu miesto atmosferos, jo gyventojų istorijos šiuolaikinio meno priemonėmis - erdvinėmis instaliacijomis, kino ir video filmais, įvairiomis meninėmis akcijomis ir naujų medijų intervencijomis - bus sujungtos į naują kompleksišką pasakojimą apie Vilnių – 2009 metų Europos kultūros sostinę.

X Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos“ atsidarys 2009 rugsėjo 25 dieną Šiuolaikinio meno centre. Iki pat projekto uždarymo lapkričio 22 dieną, pagrindinę trienalės parodą ŠMC lydės specialūs renginiai ir laikinos ekspozicijos įvairiosiose Vilniaus miesto erdvėse.

Šių metų Prologo renginių tikslas supažindinti publika su „Miesto istorijų“ idėja ir pristatyti dalį būsimos trienalės projektų.

Projekto organizatorius – Šiuolaikinio meno centras.

Kuratoriai – Ann Demeester (De Appel meno centro direktorė, Amsterdamas) ir Kęstutis Kuizinas

PROLOGO PROGRAMA

Ketvirtadienis, gruodžio 11 d.

17.00 Ann Demeester (Amsterdamas) ir Kęstutis Kuizinas. Kuratorių ir trienalės istorijos

18.00 Beatrice Gibson (Londonas). Kūrybos pristatymas

19.00 Chim Pom: Ryuta Ushiro, Masataka Okada, Eri Ohata (Tokijas). Performansų, akcijų, filmų peržiūra

Penktadienis, gruodžio 12 d.

17.00 Vera Lauf (Leipcigas) ir Ūla Tornau. Vilnius COOP. Projekto pristatymas

18.00 Ha Za Vu Zu „Stragedy“ (Stambulas). Performansas

Abiejų programos dienų metu nuo 12.00 iki 19.30 Šiuolaikinio meno centro

I aukšto parodų salėje vyks Kevin van Braak (Roterdamas) akcija „Knygos sudeginimui?“

Trumpa Baltijos trienalės istorija (1979–2005)

Parodai pradžią davė 1979 m., šaliai dar tebesant Tarybų Sąjungos okupacijoje, vykusi Baltijos šalių jaunųjų dailininkų trienalė. Gal ir netikėta, tačiau bienalės ir trienalės Lietuvoje egzistavo jau nuo senų laikų. Tarybų Sąjungoje vykdavo daugiau bienalių ir trienalių, negu visame likusiame pasaulyje (nors jų pobūdis buvo daugiau lokalus, o forma ir funkcija skyrėsi), kaip antai: Jaunųjų dailininkų trienalė, Plakato trienalė, Keramikos trienalė, Amatų trienalė, netgi Mados trienalė.

Ši Trienalė buvo lūkesčių, gaubusių postalinistinę jaunimo idėją, rezultatas. Bet ta jaunųjų dailininkų karta išreiškė ir kritišką nekonformistinę dvasią, kuri totalitariniam režimui rodėsi pavojinga. Visu tarybiniu laikotarpiu iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos Trienalė kėlė aistringas politines ir menines diskusijas. Paroda turi ilgą jauno meno eksponavimo tradiciją - Tarybų Sąjungos laikais ji buvo vienintelė tarptautinių mainų galimybė ir vienintelė avangardinio meno pasirodymo vieta.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vilniaus Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), vadovaujamas Kęstučio Kuizino ir jaunos kuratorių komandos, tapo pirmąja šiuolaikinio meno erdve Baltijos šalyse. ŠMC perėmė šiuolaikinio meno ugdymo misiją ir užduotį ne tik pristatyti tarptautinius menininkus ir jų kūrybą vietinei publikai, o vietiniams menininkams sukurti sąlygas parodyti savo darbus, bet ir išplėsti šias sąlygas kokybės, konteksto ir tiesiog geografine prasme. Daugiau kaip 15 metų intensyvaus darbo atvėrė galimybes, kurių nebuvo periodo pradžioje: Lietuvos menininkai atstovauja savo šalį didžiausioje tarptautinėje bienalėje, o ŠMC yra viena iš nedaugelio Rytų Europos institucijų, kviečiamų dalyvauti svarbiausiuose tarptautiniuose meno forumuose ir diskusijose.

Buvusios Baltijos šalių jaunųjų dailininkų trienalės virtimas Baltijos tarptautinio meno trienale ir jos įsiliejimas į tarptautinių meno įvykių srautą išjudino ne tik patį miestą, bet ir plačiau pristatė Rytų Europos meną tarptautiniame kultūros kontekste.

Po šeštosios, 1995 metais vykusios Trienalės, pavadinimu Misfits, kurią kuravo Lolita Jablonskienė (dabar – Nacionalinės dailės galerijos direktorė), sekusi septintoji Baltijos meno trienalė Cool Places (1998), kuruota Kęstučio Kuizino, įtraukė menininkus iš platesnio Baltijos ir Šiaurės šalių regiono. Cool Places Baltijos šalių menininkams buvo galimybė atskleisti asmeninį požiūrį į materializuotas žodžio „cool“ reikšmes (žargoninė „cool“ reikšmė, jo socialinis diskursas ir universalumas, taip pat ir asociacijos su kažkuo vėsiu ir abejingu, būdingu Šiaurės ir Baltijos šalims bei jų menui).

Aštuntoji Baltijos trienalė (2002) žengė svarbų žingsnį pirmyn įsteigdama nuolatinę tarptautinę šiuolaikinio meno parodą Rytų Europoje – regione, kur nepaisant daugiau kaip 10 metų nepriklausomybės, nebuvo reguliaraus tarptautinio meno renginio. Aštuntosios Baltijos trienalės tikslas buvo užpildyti spragą tarptautinio bienalių ir trienalių tinklo žemėlapyje. Didelės tarptautinės trienalės su kviestiniu kuratoriumi formatas buvo savalaikis ir optimalus sprendimas, leidęs prabilti apie naujas meno sklaidos ir institucinio gyvenimo pokomunistinėje erdvėje galimybes.

Aštuntoji Baltijos trienalė, kuruota Tobiaso Bergerio(dabar – Nam June Paik meno centro Seule, Pietų Korėjoje, pagrindinis kuratorius), buvo pavadinta Traukos centru ir skirta centrų (politinių, ekonominių, kultūrinių, socialinių ir t. t.), jų traukos, galimybių, pavojų ir tarpusavio ryšių tyrimui. Parodoje dalyvavo maždaug 60 tarptautinių menininkų. Dauguma darbų buvo sukurti specialiai Trienalei ir buvo rodomi dviejose erdvėse – ŠMC ir buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje. Paroda, kurią lydėjo vieši pokalbiai, paskaitos, seminaras ir katalogas, įkvėpė naujas diskusijas apie centrus, vietas ir jų transformaciją. Skatinant lankytojų aktyvumą organizuotos ekskursijos.

Dešimtoji Baltijos trienalė BMW (2005) buvo patikėta trims jauniems laisvai samdomiems kuratoriams – Alexis Vaillant’ui (Paryžius), Raimundui Malašauskui (Vilnius) ir Sofiai Hernandez Chong Cuy (Niujorkas). Black Market World (Juodosios rinkos pasaulis), Before Meaningful Writing (Iki prasmingo rašymo), Be My Woman (Būk mano moteris) – tai tik keletas pavadinimo iššifravimų. Virš ŠMC įėjimo bėgo nesibaigianti galimų BMW reikšmių LCD linija (menininko projektas). Trienalė nuolat keitė savo identitetą ir pasitelkė ne ką mažiau miglotas ir mįslingas organizavimo strategijas. Trienalėje buvo susitelkta ties projekto temą analizuojančiomis meninėmis praktikomis – saitais tarp leidžiamų ir draudžiamų ekonominių mainų, marginalijomis, „oficialiais“ laukais ir tuo, kas atsiduria „tarp“. Pati Trienalė irgi buvo suformuota pagal dvigubų struktūrų modelį: pagrindinė paroda vyko Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, o papildoma paroda tuo pačiu laiku buvo pristatyta Šiuolaikinio meno institute (ICA) Londone ir komunikavo su Vilniaus paroda. Į projektą buvo pakviesta apie 50 menininkų iš daugiau kaip 15 šalių – dar sykį išplečiant geografinę teritoriją. Siekiant sukelti naujas diskusijas šia tema, menininkai ir menininkų sambūriai buvo skatinami kurti įvietinto meno kūrinius abiem parodos erdvėms, kurios tarpusavyje diskutavo ir išreiškė skirtingą požiūrį į juodosios rinkos fenomeną. All Wrong, Gabrieliaus Lesterio (Niujorkas) videodarbas, buvo sukurtas vien iš Google, AltaVista ir kitose paieškos sistemose rastos audiovizualinės medžiagos. Artūras Raila (Vilnius) nubraižė geoenergetinį Vilniaus ir ŠMC žemėlapį, Jeppe Heinas (Kopenhaga/Berlynas) pasiūlė perdažyti ŠMC fasadą juoda spalva, o architektas Valdas Ozarinskas (Vilnius) suprojektavo juodos spalvos vidines pertvaras, ardančias „baltąjį kubą“ ir originalias ŠMC erdves. Trienalėje derinti skirtingi formatai ir pristatymo vietos: meno kūrinių paroda, meninės intervencijos į Vilniaus miestą ir menininkų filmų peržiūros ŠMC TV programoje (transliuotoje TV1 kanalu). Debatai, paskaitos, seminaras ir „juodoji dėžė“ – spausdinta publikacija lydėjo parodą ir sukūrė informacinį pagrindą tolesnėms teorinėms diskusijoms apie menines praktikas ir Trienalės temą.

Birželio 2, 2009

Vilniaus šiuolaikinio meno centras Venecijoje pristato X Baltijos trienalę

Arūnas Gudaitis, Vilniaus atviručių serija (2009)

Vilniaus Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) džiaugsmingai pristato X Baltijos tarptautinio meno trienalę Miesto istorijos, kuri bus atidaryta rugsėjo 25 d. ir veiks iki lapkričio 22 d. Projektas yra nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis ir kulminacinis šių metų ŠMC parodų kalendoriaus meno įvykis.

Daugiaplatformis projektas, pavadintas Miesto istorijomis ir kuruojamas De Appel meno centro direktorės Annos Demeester (Amsterdamas) ir ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino, bus pristatytas keliose Vilniaus erdvėse, specialioje interneto svetainėje, spalvotame kataloge ir specialiame žurnalo ŠMC Interviu numeryje. ŠMC salėse įsikurs pagrindinė parodos dalis Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos – dinamiška įvairiomis medijomis sukurta ekspozicija, kurioje dauguma menininkų pristatys kūrinius, „įvaizdinančius Vilnių“ vietinio gyventojo ar pašaliečio akimis ir tyrinėjančius jo, kaip vieno paslaptingiausių Europos miestų, statusą. Parodoje tai pat bus pristatyti tarptautiniai darbai, reflektuojantys alternatyvias urbanistines patirtis arba idiomatinius gyvenimo bet kokiame kitame pasaulio mieste būdus. Antrasis įvietintas projektas Vilnius COOP (kuratorės Vera Lauf irŪla Tornau) bus įgyvendinamas buvusiame Socialinio draudimo biurų pastate Gedimino prospekte.

Nuo 2008 m. rudens menininkai iš viso pasaulio keliavo į Vilnių patirti ir ištirti miestą bei pristatyti savo kūrybą ir atlikti performansus ŠMC auditorijai. Dauguma šių menininkų specialiai Trienalei sukurs naujus darbus. Kuratorius Kęstutis Kuizinas džiaugiasi „galimybe tęsti tradiciją ir kviesti tarptautinius menininkus į ŠMC ir Vilnių kurti naujus darbus Trienalei ir mūsų žiūrovams. Šių metų renginio temą – Miesto istorijos – parinkome tyčia, siekdami tiek prisidėti prie Vilniaus – kultūros sostinės metų, tiek oponuoti jiems. Didžiųjų švenčių kalbėsena ir jų vietos vaizdai visada būna persmelkti oficialia retorika ir apraizgyti viešųjų ryšių taktikomis; tad mes tikimės šį vaizdų ir pasakojimų apie Vilnių srautą papildyti humoru, refleksijomis ir netgi kritika – dinamiškomis ir analitinėmis ypatybėmis, neatskiriamomis nuo šiuolaikinio meno.“

Parodos paantraštė Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos parinkta atsižvelgiant į tai, jog Trienalė Vilniuje rengiama krizės metu. „Juoda gulbė“ (angl. black swan – prk. retas/keistas reiškinys) – tai visiškai netikėtas įvykis, kuris pasirodo turįs esminę įtaką tolimesnei įvykių eigai; tai mintis, kad kiekvienas miesto atvaizdas, rekonstrukcija ar atkūrimas iš dalies yra „sąmoninga apgaulė“. Kuratorė Ann Demeester prisimena romanisto Jonathano Franzeno mėginimus išvengti klišių, rašant tamsoje užrištomis akimis: „Kažko panašaus iš menininkų prašėme ir mes: užrištomis akimis, tamsoje sukurti atsaką Vilniui. Taip atsirado visa gausa darbų, paremtų šiuolaikine „kelionių fotelyje“ versija arba išskirtinai vietiniu tyrimu, darbų, siūlančių paralelias istorijas, sukurtas iš gandų ir pusiau tiesų, nepaneigiamų faktų ir patikimos informacijos mišinio. Filmai, skulptūros, performansai ir instaliacijos kuria, anot Laimono Briedžio knygos Vilnius – City of Strangers (2008), fantasmagorišką egzistuojančio miesto portretą arba tyrinėja realią vietą, kuri atrodo „iliuzinė“ kaip Disney’aus „Celebration“ miestelis ar Niujorke esanti Roosvelto sala. Galiausiai ši paroda pristatys Vilnių kaip Visurmiestį arba Niekurmiestį, tyrinės fiktyvų realių vietų charakterį ir įsivaizduojamų vietų realybę.“

Dalyvaujantys menininkai: Akvilė Anglickaitė (LT), Kevin van Braak (NL), Pavel Braila (MD), CHIM↑POM grupė (JP), COMFORTABLE projektas (CN), Cora Roorda van Eijsinga (NL), Laura Garbštienė (LT), Beatrice Gibson (UK), Arūnas Gudaitis (LT), HA ZA VU ZU grupė (TR), Alison Jackson (UK), Colter Jacobsen (US), Evaldas Jansas (LT), Edmunds Jansons (LV), Frank Koolen (NL), Irina Korina (RU), Algimantas Kunčius (LT), Žilvinas Landzbergas (LT), Gintautas & Mindaugas Lukošaitis (LT), Aurelija Maknytė (LT), Thomas Manneke (NL), MY BARBARIAN grupė (US), Deimantas Narkevičius (LT), Kristina Norman (EE), Nikolay Oleynikov (RU), Ariel Orozco (MX), Gail Pickering (UK), Quirine Racke & Helena Muskens (NL), Ibrahim Quraishi (PK / NL), Paul Ramirez Jonas (US), Kęstutis Šapoka (LT), Emily Wardill (UK), Vita Zaman (LT)

Vilnius COOP menininkai: AnArchitektur (DE) Dalia Dūdėnaitė (LT) Sven Johne (DE) Urbikon (DE) Clemens von Wedemeyer (DE) Dorit Margreiter (AT/US) Elva Olafsdottir (IS) Paulina Olowska (PL) Jekaterina Lavrinec (LT) Oksana Zaporožec (RU) Indrė Klimaitė (LT/NL) Laura Stasiulytė (LT) Žilvinas Landzbergas (LT)

Amsterdamas, pavasario pradžia, 2009 m. kovo 21d.

Tema: Miesto istorijos – juodos gulbės (1) , gandai ir neįtikėtini pasakojimai

Gerb. menininke,

Pasak vietinio mito, Vilnius yra vieno žmogaus asmeniškos, nors ir nesąmoningos, fikcijos produktas. Vilnius gimė iš sapno.

Jūs galbūt kur nors perskaitysite (labai tikėtina, kad taip ir bus) legendą apie įkūrimą – ją galima rasti bet kokiame turistiniame gide arba herojiniuose aprašymuose, kuriuos pateikia miestą reklamuojančios brošiūros. Sakoma, kad apie 1323 m. Didysis kunigaikštis Gediminas sustojo pernakvoti Šventaragio slėnyje prie Vilnelės. Gediminas susapnavo geležinį vilką – jis stovėjo ant Kreivojo kalno (dabar vadinamo Plikuoju kalnu) ir staugė taip, tarsi jo viduje būtų buvę šimtas vilkų. Vyriausiasis žynys Lizdeika sapną išaiškino šitaip: geležinis vilkas reiškia, kad Didysis kunigaikštis kalno papėdėje pastatysiąs miestą, savo būsimą sostinę. Vilko staugimas reiškia, kad garsas apie miestą pasklisiąs plačiai ir toli po pasaulį.

Gedimino naktiniai regėjimai pagimdė miestą, kurį šiandien „kamuoja“ lengva šizofrenijos forma, būdinga beveik kiekvienam viduramžių miestui (buvusiuose) Rytuose ar (buvusiuose) Vakaruose, veikiančiam kaip turistų traukos centras. Viena vertus, perdėtai restauruotas „senamiestis“ įgijo „disneilendišką“ atmosferą – čia Vilnius žaidžia arba priešais margą užsieniečių publiką suvaidina save kaip istorinį miestą, siekiantį vakarietiško stiliaus pažangos. Kita vertus, plačiai nusidriekę priemiesčiai, kur gyvena didžioji dalis gyventojų, nepaisant vienodo architektūrinio stiliaus, regis, yra tikroji „tikrovė“, kurios miesto svečiai niekad neturi progos atrasti. Vilnius „žino“ apie šį beveik visaapimantį kontrastą tarp įkvepiančios vidinio miesto „fikcijos“ ir banalaus miegamųjų rajonų realumo. Ir beveik visuotinai paplitusį skilimą, su kuriuo mes visi esame susidūrę – ar tai būtų Amsterdamas ar Frankfurtas, Praha ar Sankt Peterburgas. Šiuo požiūriu tai galėtų būti Visurvilis.

Tačiau visiems, kas nori aptikti „nerealų“ Vilnių, jo Niekurvilio antrąją pusę, lieka pasikliauti visiška fikcija. Kritikų pripažintame bestseleryje „Korekcijos“ („The Corrections“, 2001) Amerikos rašytojas Jonathanas Franzenas, turintis nuostabų sugebėjimą keliauti savo krėsle ir niekada neįkėlęs kojos nė į vieną iš Baltijos valstybių, vaizduoja Lietuvos sostinę kaip posovietinį miestą, kurį geriausiai apibūdina ekonominis chaosas, mafija ir vietos virtuvė su patiekalais iš arklienos (2). Franzenas Lietuvai daro tai, ką Boratas „nuveikė“ Kazachstano „labui“, bet šiek tiek rafinuočiau – jis su šalimi pasielgė kaip su balta drobe, ant kurios galima projektuoti prietarus apie buvusias SSSR valstybes laisvai, be jokių apribojimų ir nevaržomam jokių realizmo kriterijų.

Nepaisant to, kad Franzeno romane piešiamas bjauriai iškreiptas nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdas, jame esama ir gąsdinančio „pranašystės“ elemento. Šeimos, apie kurią sukasi veiksmas, tėvas Alfredas Lambertas atsisako spekuliuoti turguje. Toks poelgis suerzina jo ambicingą žmoną Enidą. Reaguodama į jo neveiksnumą, Enida leidžia atostogas kruize po Skandinaviją, kurių metu pasinaudoja galimybe lankyti motyvuojančias paskaitas apie pinigų vadybą. Vienoje tokioje paskaitoje paaiškinamas romano pavadinimas – „korekcija“ yra vadinamasis „mechanizmas“, kuriuo rinkos pervertina per daug optimistines spekuliacijas. Šiuo požiūriu korekcija niekada nėra nuosmukis ar depresija – į tai galima ramiai žiūrėti kaip į gerą dalyką, malonų dalyką (3). Jų sūnus Čipas įsisuka į juodąjį verslą – internete pardavinėja Lietuvos gabalėlius turtingiems amerikiečiams. Jo viršininkas Gitanas Misevičius aiškina, kad jie turį kompensuoti nuostolius po to, kai valdžia (žlugus Rusijos ekonomikai) pasinaudojo patarimu privatizuoti telekomunikacijų ir oro linijų verslą bei (žlugus pasaulio ekonomikai) atsisakė svarbiausių (Amerikos) investicijų, o viso to rezultatas – likviduotos lėšos ir tai, kad Lietuvoje neliko nė vienos oro linijos.

Retrospektyviai tai galima perskaityti kaip klaikią pranašystę.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva, Latvija ir jų Pabaltijo kaimynė Estija džiaugėsi ekonomikos „tigrų“ reputacija Europos Sąjungoje, į kurią jos įstojo 2004 m. Bet sumažėjęs vartojimas, didelė infliacija, sugriežtintos vidaus kreditavimo taisyklės ir pasaulio ekonomikos krizės sumažintas eksportas sudavė stiprų smūgį verslui ir lėmė masinius atleidimus iš darbo. 2008 m. Lietuvos ekonomika išaugo 3,1 procento, bet šiemet, anot šalies centrinio banko, tikriausiai išgyvens staigų nuosmukį susitraukdama mažiausiai 4,9 procento. Kredito trūkumas Lietuvai yra tarsi smūgis žemiau juostos, kartu su kitais skaudžiais suvaržymais neseniai atnešęs jos nacionalinio oro vežėjo „FlyLAL“ bankrotą. Fikcija pranoksta tikrovę, kaip įprasta sakyti.

Dabartinėje Lietuvoje fikcija pranoksta tikrovę daugelyje sričių. Čia gal ir nesinaudojama ypatingomis romanisto įžvalgomis, bet problemų nagrinėjimui ir ekonomikos negalių gydymui pasitelkiami kiti vizionieriai. 2009 m. sausį viena iš šalies skolų išieškojimo agentūrų paskelbė pasamdžiusi žinomą aiškiaregę susekti skolininkams ir išaiškinti slapta sukčiaujančius verslininkus. Vilijos Lobačiuvienės antgamtinės galios gerai žinomos Lietuvoje. Dabar ši su anapusiniu pasauliu bendraujanti aiškiaregė pasirašė žemišką bendradarbiavimo sutartį su „Skolų išieškojimo biuru“, kurio internetinė svetainė skelbia: „Tam tikrais atvejais turi būti taikomi netradiciniai metodai ir priemonės.“ (4)

Tačiau nereikia būti pranašu, vizionieriumi ar aiškiaregiu, kad nuspėtum, jog pasaulio ekonomikos krizė visam laikui pakeis mūsų kultūros peizažą, kur begyventume – Lietuvoje, Nyderlanduose, Madagaskare ar Brazilijoje. Mums nebeužtenka vaizduotės silpnėjančios ir žlungančios ekonominės sistemos akivaizdoje. Mes nedrįstame ir neturime pakankamai įžūlumo įsivaizduoti, kaip atrodys „Ateitija“. Kaip neseniai asmeniniame pokalbyje pastebėjo prancūzų kuratorius Guillaume Desanges, mes esame linkę atsisakyti didingų vizijų ir grįžtame prie retrofuturizmo, prie ateities archeologijos. Mums įdomu atsigręžti atgal ir patyrinėti praeityje (dažniausiai nuo trečiojo iki septintojo dešimtmečio) sukurtus ateities vaizdus tiek mokslinėje to meto fantastikoje, tiek negrožinėje futuristinėje literatūroje, kuri dažnai atrodo pasenusi vertinant dabarties standartais. Saugiau ir patikimiau mėgautis „ryškia nostalgija neišsipildžiusiam ateities pažadui“ (5) nei įsivaizduoti, kas dabar galbūt mūsų laukia ateityje.

Ekonomikos žlugimas turi kitą apčiuopiamą poveikį santykinai uždarame ir saugiame meno mikropasaulyje – biudžeto apkarpymas ir perskirstymas, o taip pat globalesnis rūpestis dėl visuomenę ištikusių permainų, verčia mus klausti, ar turėtume šiuo metu leisti tiek daug pinigų meno kūrybai, platinimui ir vartojimui, kad ir kokios nedidelės būtų tos išlaidos lyginant su tuo, kiek išleidžiama kitose srityse. Meno ir kuravimo praktika iki šiol negarsėjo sugebėjimu prisiderinti prie greito reagavimo schemos, bet į šį visuotinį posūkį turėtų būti reaguojama gana impulsyviai ir nedelsiant. Rašytoja ir leidėja Clementine Deliss yra užsiminusi, kad dabar atėjo „recesinio kuravimo“ laikas – laikas, kai savo idėjas galime patikrinti jų būtinumo požiūriu. Laikas, kai mėginame pasiekti tą patį tikslą pasitelkdami mažiau priemonių ir daugiau išradingumo. Arba, kaip pasakytų „Skolų išieškojimo biuras“, „Tam tikrais atvejais turi būti taikomi netradiciniai metodai ir priemonės.“ (6)

Krizės laikais, regis, ima veikti du didieji viską nustelbiantys impulsai: bėgimas nuo tikrovės į nostalgiją, arba į mokslinę fantastiką, arba, kaip jau minėta anksčiau, bėgimas nuo tikrovės į abiejų šių „tendencijų“ derinį. Kai viskas atrodo abejotina ir nestabilu, mes arba pradedame maniakiškai domėtis praeitimi, arba užsifiksuojame ties neįmanoma ir labai tolima ateitimi. Tačiau tai gali būti metas tyrinėti tarp jų esančią ribinę erdvę, kitą pasaulį, kuris nėra nei čia, nei ten, nei praeitis, nei ateitis. Nuosmukio laikais „kelionės krėsle“ gali tapti būdu tyrinėti tą „niekur-visur-vilį“ ir gera alternatyva fizinėms kelionėms į fizines vietas realiu laiku.

XIX a. pradžioje naujos technologijos (rotacinis presas, litografija, fotografija), pritaikytos romanų, iliustruotų žurnalų ir populiarių mokslinių leidinių leidybai, bei trimačių dispozityvų pagrindu sukurtos dioramos keliautojui krėsle tapo priemone, galinčia nunešti jį tolyn nuo artimiausios fizinės aplinkos. „Aspen“ kino žemėlapis, kurį aštuntojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė Masačiusetso technologijos instituto Architektūrinių mašinų grupė, buvo naujoviška savo laiko priemonė – video-disko ir kompiuterio kombinacija leido mums keliauti per urbanistinį peizažą, žvalgytis aplinkui, įveikti sankryžas ir net įkišti nosį į kitų žmonių namus ten iš tikrųjų „nebūnant“. Paradoksali buvimo nesant patirtis, kuri tapo įmanoma projekto dėka, buvo vadinama įvairiai: „surogatinės kelionės“, „virtualios kelionės po pasaulį“ ar „kino žemėlapiavimas“. (7) Šio eksperimentinio keliavimo mintimis padariniai įgijo naujas potekstes, kai atsirado „Google Earth“ virtualios kelionės ir kitos panašios priemonės, kurios išplito ir tapo lengvai prieinamos kiekvienam, turinčiam galimybę prisijungti prie interneto.

Dėl Jonathano Franzeno mėginimo išvengti klišių rašant aklomis tamsoje buvo kilę daug triukšmo. O mes kaip tik to jūsų ir prašome – aklomis tamsoje sukurti atsaką Vilniui, vietai, kuri egzistuoja tik jūsų vaizduotėje. Kviečiame pasiūlyti kūrinį, pagrįstą gandais ir nuogirdomis, o ne tvirtais faktais ir patikima informacija. Kūrinį, kaip nuorodą į vietą, kuri gali būti asmeninė visata, fantasmagoriškas neegzistuojančios vietos portretas (kaip „Litaliania“ – Italijos ir Lietuvos hibridas, sukurtas XVI a. italų rašytojo Ferreri knygoje „Šv. Kazimiero gyvenimas“ („Vita S. Casimiri“)) (8) ar reali vieta, kuri atrodytų taip nerealiai kaip Disnėjaus miestas „Celebration“ arba Niujorko „Roosevelto sala“. Tikimės jus išprovokuoti kalbėti apie realių vietų fiktyvumą ir nežinomų vietų realumą.

Vienas iš mūsų visų laikų herojų, literatūrologas Frank Kermode, rašė remdamasis XIX a. vokiečių filosofu Vaihingeriu:

„Mes privalome atskirti mitą ir fikciją. Fikcijos gali išsigimti į mitus, kai tik nebeįsisąmoninamas jų fiktyvumas... Fikcijos egzistuoja tam, kad būtų galima kažką sužinoti, ir jos keičiasi, kai tik pakinta prasmingumo poreikis. Mitai yra stabilumo veiksniai, fikcijos yra kaitos veiksniai." (9)

Kermode remiasi Vaihingerio sąvoka „o jeigu“ kaip žinių kūrimo įrankiu ar varikliu. Fikcija „o jeigu“ skiriasi nuo hipotezės tuo, kad pažinimo proceso pabaigoje ši sąvoka niekur nedingsta. Meninės fikcijos priklauso „sąmoningo klaidingumo“ kategorijai, jos padeda mums suprasti ir veikia kaip katalizatoriai, bet kitaip nei hipotezės, kurios turi būti įrodytos ar paneigtos.

Kviečiame jus išrasti tokį fiktyvų Vilnių. Vilnius gali būti toks realus ar nerealus, kokį tik galime jį įsivaizduoti. Miestas kaip pasakojimo erdvė, egzistuojanti daugybėje mūsų protų. Arba kaip pasakytų Amerikos lietuvių rašytojas Philippee Bonosky:

„Yra vienas Vilnius – Vilnius suvokiamas akimis, ausimis, nosimi ir kitais jutimo organais. Tai yra Vilnius, kuris, kaip sutaria visas pasaulis, yra vienas gražiausių Europos miestų. Kaip miestas jis smarkiai nukentėjo, bet jo kančios taip tampriai susipynė su žmonių kančiomis, kad linkstama apie jį galvoti kaip apie pusiau žmogų, kaip turintį jausmus, kaip žmogiškai tvirtą. Yra ir kitas Vilnius, kuris yra savas ir kurį susikuriame sau. Tas Vilnius tampa mūsų autobiografijos dalimi. Aš pirmą kartą atvažiavau į Vilnių, tarsi būčiau ten buvęs daugybę kartų, tarsi „būčiau tave praradęs“. Jis jau buvo pažįstamas kaip sapnas.“ (10)

Linkėjimai

Kuratoriai

Ann Demeester

Kęstutis Kuizinas

- - -

(1) Wikipedia: Šią teoriją Nassimas Nicholas Talebas aprašė savo 2007 m. išleistoje knygoje „Juoda gulbė“. Talebo manymu, daugelis mokslo atradimų yra juodos gulbės – „nevaldomos“ ir „nenuspėjamos“. Jis pateikia interneto bei asmeninio kompiuterio iškilimą, Pirmąjį pasaulinį karą ir 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolius kaip Juodosios gulbės įvykių pavyzdžius. Remiantis autoriaus kriterijais:

1. Įvykis įvyko visiškai netikėtai.

2. Įvykis padarė didžiulį poveikį.

3. Įvykis „paaiškinamas“ jau po to, kai įvyko – kaip žmonėms būdinga, po laiko.

(2) Vienas pagrindinių romano veikėjų Čipas Lambertas kartu su vienu suktu politiku pradeda apgavikišką akciją, kurios metu šalies gabalėliai parduodami turtingiems amerikiečiams interneto svetainėje Lithuania.com. „Čipą sukrėtė Lietuvos juodosios rinkos ir Amerikos laisvosios rinkos panašumai. Abiejose šalyse turtas sutelktas keleto žmonių rankose; bet koks prasmingas skirtumas tarp privataus ir valstybinio sektoriaus yra išnykęs.“

(3) Citata iš recenzijos http://www.newstatesman.com/200112100043

(4) http://www.thaindian.com/newsportal/world-news/

(5) James Sullivan, „Visions of Tomorrowland; How past concepts of the future are taking over pop culture,“ The San Francisco Chronicle, January 3, 1999.

(6) http://www.thaindian.com/newsportal/world-news/

(7) Iš Erkki Huhtamo „Armchairtraveller on the Ford of Jordan - The Home, the Stereoscope and the Virtual Voyager“ (Helsinkis), 1995. Žr. http://www.mediamatic.net/page/5910/en

(8) Laimonas Briedis, Vilnius – City of Strangers, Baltos lankos, Vilnius, 2008, p. 38.

Frank Kermode, The Sense of an Ending: Studies in the Theory of Fiction, Oxford

(9) University Press, New York, 1966 (reprint 2000), p. 39.

(10) Philippe Bonosky, Beyond the Borders of Myth: From Vilnius to Hanoi, Praxis Press, New York, 1967, p 79.

X Baltijos tarptautinio meno trienalės "Miesto istorijos" atidarymo programa:

Rugsėjo 25 d., penktadienį

Šiuolaikinio meno centre

Vokiečių g. 2:

17 val. spaudos konferencija

18 val. parodos "Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos" atidarymas

19 val. grupių "My Barbarian" (US) ir "Liūdni slibinai" (LT) performansas

Vilnius COOP patalpose

Gedimino pr. 27:

20 val. projekto "Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos" atidarymas

Rugsėjo 26 d., šeštadienį

13 val. ekskursija į privačiame bute įgyvendintą meninį projektą "Comfortable" (CN)

(ekskursijos pradžia prie įėjimo į "Panoramos" viešbutį, Sodų g. 14)

15 val. Vitos Zaman (LT) filmo "Šanchajus" peržiūra ("Skalvijos" kino centre, Goštauto g. 2/15)

17 val. ekskursija į privačiame bute įgyvendintą meninį projektą "Comfortable" (CN)

(ekskursijos pradžia prie įėjimo į "Panoramos" viešbutį, Sodų g. 14)

Spalio 3 d., šeštadienį

18 val. Menininkių Quirine Racke ir Helena Muskens filmo "Celebration" peržiūra ir paskaita

Akvilė Anglickaitė (LT)

Kevin Van Braak (NL)

Pavel Braila (MD)

CHIM↑POM (JP): Ellie, Ryuta Ushiro, Yasutaka Hayashi, Noriaki Mizuno, Masataka Okada, Motomu Inaoka

COMFORTABLE project (CN)

Cora Roorda van Eijsinga (NL)

Laura Garbštienė (LT)

Beatrice Gibson (UK)

Arūnas Gudaitis (LT)

HA ZA VU ZU (TR): Sukru Ozgur Erkok, Guclu Oztekin, Mert Oztekin, Emir Ozer, Gunes Terkol

Alison Jackson (UK)

Colter Jacobsen (US)

Evaldas Jansas (LT)

Edmunds Jansons (LV)

Paul Ramirez Jonas (US)

Frank Koolen (NL)

Irina Korina (RU)

Algimantas Kunčius (LT)

Žilvinas Landzbergas (LT)

Antrųjų valdovų rūmų klubas: Gintautas Lukošaitis, Mindaugas Lukošaitis, Salvijus Kulevičius (LT)

Aurelija Maknytė (LT)

Thomas Manneke (NL)

Darius Mikšys (LT)

MY BARBARIAN (US): Alexandro Segade, Jade Gordon, Malik Gaines

Deimantas Narkevičius (LT)

Mindaugas Navakas (LT)

Kristina Norman (EE)

Nikolay Oleynikov (RU)

Ariel Orozco (MX)

Gail Pickering (UK)

Quirine Racke & Helena Muskens (NL)

Ibrahim Quraishi (PK / NL)

Kęstutis Šapoka (LT)

Emily Wardill (UK)

Vita Zaman (LT)

ANN DEMEESTER (g. 1975 m. Briugėje) yra de Appel meno centro Amsterdame direktorė, kur taip pat vadovauja de Appel kuratorystės programai. Ji yra viena iš žurnalų A-Prior ir F.R. David redaktorių, neseniai publikavusi esė apie menininkus Michaelį Borremansą, Jennifer Tee, Salla Tykka ir Nicolasą Flochą. Baigusi germanų kalbų literatūros ir lingvistikos studijas Ann Demeester kurį laiką dirbo Belgijos nacionalinių dienraščių De Morgen ir De Financieel Economische Tijd meno kritike ir redaktore. Nuo 2000 metų ji dirbo kuratoriaus Jan Hoet asistente SMAK (Šiuolaikinio meno muziejuje Gente, Belgijoje), ir MARTa Herford muziejuje Vokietijoje, kur rengė parodas ir projektus su menininkais Lucu Tuymansu ir Raoulu De Keyseriu, Rui Chafesu, Roydenu Rabinowitchiu, Robu Birza, Joe Scanlanu bei Bjarne Melgaardu. Prieš tapdama de Appel meno centro direktore, nuo 2003 iki 2006 metų ji vadovavo Amsterdamo šiuolaikinio meno platformai W139.

KESTUTIS KUIZINAS (g. 1968 m. Kaune) nuo 1992 m. vadovauja Šiuolaikinio meno centrui Vilniuje. Tarp daugybės Lietuvoje ir už jos ribų rengtų parodų jis yra kuravęs VII Jaunųjų Baltijos šalių menininkų trienalę Cool Places ir parodą Lietuvos dailė 1989-1999, vykusias Šiuolaikinio meno centre. Jis taip pat kuravo Deimanto Narkevičiaus darbų parodą Lietuvos paviljone 49-oje Venecijos bienalėje 2001 metais ir lietuvių menininkų prisistatymą 26-oje San Paulo bienalėje 2004 metais.

Būtent principinis bet kurio miesto semiotinis poliglotizmas daro jį įvairiausių kitomis sąlygomis neįmanomų semiotinių kolizijų zona. Sujungdamas įvairius nacionalinius, socialinius, stilistinius kodus ir tekstus, miestas atlieka įvairiausias hibridizacijas, perkodavimus, semiotinius vertimus, kurie padaro jį galingu naujos informacijos generatoriumi. Tokių semiotinių kolizijų šaltinis yra ne tik sinchroninis įvairių semiotinių darinių buvimas greta, bet ir diachronija: architektūros statiniai, miesto papročiai ir ceremonijos, pats miesto planas, gatvių pavadinimai ir tūkstančiai kitų praėjusių epochų reliktų yra tarsi kodinės programos, nuolat iš naujo generuojančios istorinės praeities tektus.

Jurij Lotman „Peterburgo simbolika ir miesto semiotikos problemos“

Vilnius, 2009 metų Europos kultūros sostinė, siekia tapti nauju traukos centru Europoje. Į šį vienos buvusių Tarybų Sąjungos respublikų miestą ryškiau nušviestų Europos urbanistinių tekstų kontekste ilgai buvo žvelgiamą kaip į miglotą teritoriją, neištyrinėtą „baltą dėmę“. Po politinių ir kultūrinių dešimtojo dešimtmečio permainų geografinės ir urbanistinės struktūros patyrė dramatiškus pokyčius. Atsirado naujų centrų ir periferijų, miesto gyvenimas sukasi aplink kitas ašis ir kitus įtrūkius. Paroda Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos (2009-09-25–11-22), organizuojama Vilniaus Šiuolaikinio meno centro kaip X Baltijos tarptautinio meno trienalės Miesto istorijos dalis, tyrinėja šias miesto transformacijas, atkreipdama dėmesį būtent į miesto tarpus.

2009 metų šventė išryškins tik kai kuriuos miesto pasikeitimus – labiausiai nublizgintus, integruotus ir pačius ryškiausius. Juos dažnai lemia staiga susiformavusioje rinkos ekonomikoje vykstanti prekyba nekilnojamuoju turtu. VILNIUS COOP, tuo tarpu, siekia tyrinėti daugiasluoksnę miesto erdvę ir kultūrą, nubraižyti periferinių, nuošalių, apleistų, nelegalių ir slaptų vietų bei praktikų žemėlapius, kurie greta paskutinių naujausių permainų atrodo it į nuošalę nustumti naratyvai. Atrodo, kad ekonominės krizės metu išryškėja alternatyvių gyvenimo būdų potencialas, slypintis būtent marginalinėse struktūrose. Projekto dėmesio centre – šio pagrindinio ekonomiškai efektyvaus miesto kelio pertrūkiai, vietos ir veiksmai, kurie remiantis vyraujančia ekonomine logika neatrodo itin racionalus pasirinkimas. Jie generuoja prieštaringas reikšmes, susipinančius pasakojimus, kuria miesto įdomumą ir savitumą. Tarpai – tai erdvės, žyminčios tarpinę poziciją, pauzę, kuri sujungia senąją ir būsimąją tvarką, pritarimo ir griovimo praktikas. Tai improvizacijos ar netgi krizės ženklai, bet kartu ir nauji išeities taškai, kuriuose struktūros dar nėra nusistovėjusios ir gali būti dėliojamos kitaip. Šie tarpai ir erdvės gali būti atrasti smulkiausiuose kasdienybės gabalėliuose ir fizinėse erdvėse; jie pasirodo tuščiuose pastatuose (pasiūlydami jiems naują funkciją ir panaudą) bei miesto verslo centruose (kai vyraujanti logika ir paraščių praktikos susyja tarpusavyje). Mes klausiame, kaip šie tarpai gali įkvėpti daug žadančius alternatyvius pasakojimus, kurie išryškintų įvairesnes urbanistines galimybes, spalvingus vietų kūrimus ir nelauktus miesto lūžius, įžiebsiančius fantaziją, – miesto fikcijas galimai dabarčiai ir/arba ateičiai, leisiančias atsipūsti nuo siaučiančios rinkos valdomos miesto raidos.

Vizualiųjų menų kūrėjai, miesto kolektyvai ir tyrinėtojai iš įvairių Europos šalių bus pakviesti tirti ir komentuoti kultūrinių ir politinių permainų Vilniuje padarinius. Nors projektas vyksta savitame urbanistiniame kontekste, Lietuvos sostinės raida gali būti aptariama ir kaip dabartinių politinių, ekonominių ir kultūrinių tendencijų visoje Europoje pavyzdys. Tad jau išsakyti meniniai ir teoriniai požiūriai parodos projekte bus jungiami su naujai sukurtais darbais, tyrinėjančiais minėtas tendencijas ir jų išdavas.

Forma

Tyrimo rezultatai bus pristatyti parodoje (2009-09-25–11-22), diskusijų bei paskaitų serijoje, filmų peržiūrose, performatyviuose darbuose bei leidinyje.

Bus pakviesta penkiolika menininkų, miesto kolektyvų ir tyrinėtojų. Jie pristatys jau sukurtus meninius ir socialinius projektus bei naujus darbus. Diskusijos ir filmų peržiūros suteiks žiūrovams galimybę pasidalinti patirtimi apie miesto gyvenimo ir kultūros skirtumus ir ieškoti kelių atgaivinti daugiasluoksnį Vilniaus miesto gyvenimą.

Vieta

Projektas Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos įsikurs pačiame Vilniaus centre. Negalima nepastebėti, kad aktyvus miesto pertrūkių naudojimas dažnai būna neatsiejamas nuo neinstitucinių kolaboracijų ir įvairius interesus įtraukiančių kooperacijų. Taigi, parodai buvo pasirinkta vieta, kuri pati siūlo scenarijų bendradarbiavimo iniciatyvai – tuščia Poliklinikos dalis. Polikliniką XX a. pradžioje įsteigė savanoriškas vietinės bendruomenės susivienijimas, pasirūpinęs finansavimu. Taigi vieta pasakoja (kaip ir daugelis kitų laisvų vietų miesto centre) istoriją apie skirtingus su bendruomenės pastatu susijusius bendradarbiavimo būdus ir taktikas. Pasitelkdamas poliklinikos pasakojimą kaip saviorganizacijos strategijų globaliame miesto gyvenime pavyzdį, projektas siekia tyrinėti alternatyvių erdvės kūrimo strategijų galimybes. Taigi, mes klausiame, ar kooperacija gali būti būdas išlaikyti miesto socialinio gyvenimo, vaizduotės ir praktikų įvairovę.

Buvusios poliklinikos fojė, Gedimino pr. 27, Vilnius

Rugsėjo 9 d., 19 val. - Paulina Olowska, pokalbis su menininke Bendras salonas

Rugsėjo 16 d., 12 val. - Indrė Klimaitė, projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas pristatymas

Rugsėjo 30 d., 19 val. - Fritzo Lango filmo Metropolis (1927) peržiūra (kaip nuoroda į Clemenso von Wedemeyerio ir Mayos Schweizer kūrinį Metropolis (2006 m.), pristatomą parodoje Vilnius COOP); filmą pristatys Vita Petrušauskaitė

Spalio 1 d., 12 val. - Pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas. Indrės Klimaitės projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas dalis. Išvykimas nuo projekto Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27

Spalio 7 d., 19 val. - Andreas Müller (An Architektur), projekto Bendras kambarys pristatymas

Spalio 8 d., 12 val. - Pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas. Indrės Klimaitės projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas dalis. Išvykimas nuo projekto Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27

Spalio 14 d. 19 val. - Joanna Warsza, meno projektų apleistame komunistiniame Varšuvos stadione pristatymas (Massimo Furlan Boniek! ir backyardradio projektas Radijo stadionas) bei Pasivaikščiojimas po getą, vadovaujamas viešojo judėjimo.

Spalio 15 d., 12 val. - Pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas. Indrės Klimaitės projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas dalis. Išvykimas nuo projekto Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27

Spalio 15 d. ,19 val. - Joanna Warsza, autobiografinė paskaita-performansas apie Vilniaus, kaip prarastosios tėvynės, vaizdinį ir lenkišką kolonializmą. Vieta: Mykolaičio-Putino g. 4, Vilnius

Spalio 21 d., 19 val. - Jekaterina Lavrinec, tyrimo Miestas kaip žaidimo aikštelė: Vilniaus pavyzdys pristatymas

Spalio 22 d., 12 val. - Pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas. Indrės Klimaitės projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas dalis. Išvykimas nuo projekto Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27

Spalio 28 d., 19 val. - Aleksandro Šapiro filmo Putevoditel’ (Gidas, 2004) peržiūra, pristato Olga Blackledge

Spalio 29 d. 12 val. - Pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas. Indrės Klimaitės projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas dalis. Išvykimas nuo projekto Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27

Lapkričio 4 d. 19 val. - Oksana Zaporožec, sociologinio Rusijos valgyklų tyrimo pristatymas

Lapkričio 5 d., 12 val. - Pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas. Indrės Klimaitės projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas dalis. Išvykimas nuo projekto Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27

Lapkričio 11 d., 19 val. - Joanna Sokolowska, Ben Cope, performansas ir projekto Another City Another Life pristatymas

Lapkričio 12 d., 12 val. - Pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas. Indrės Klimaitės projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas dalis. Išvykimas nuo projekto Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27

Lapkričio 18 d., 19 val. - Vilniaus istorijų pasakojimo vakaras

Lapkričio 19 d. ,12 val. - Pietavimo ekskursijos į Vilniaus valgyklas. Indrės Klimaitės projekto Lietuviškos valgyklų kultūros atgimimas dalis. Išvykimas nuo projekto Vilnius COOP pastato Gedimino pr. 27

Lapkričio 25 d., 19 val. – Siarhei Liubimau: paskaita Vietos perkūrimas: kūrybinis būriavimasis ir jo strategijos Varšuvos mikrorajone Senoji Praga

An Architektur (DE)

Olga Blackledge (UA)

Benjamin Cope (GB) ir Joanna Sokolowska (PL)

Dalia Dūdėnaitė (LT)

Sven Johne (DE)

Rasa Juškevičiūtė (LT)

Vidmantas Ilčiukas (LT)

Indrė Klimaitė (LT/NL)

Žilvinas Landzbergas (LT/NL)

Jekaterina Lavrinec (LT), Julius Narkūnas (LT) ir Oksana Zaporozhets (RU)

Siarhei Liubimau (BY)

Dorit Margreiter (AT/USA)

Elva Olafsdottir (IS)

Paulina Olowska (PL)

Vita Petušauskaitė (LT)

Maya Schweizer & Clemens von Wedemeyer (DE)

Laura Stasiulytė (LT)

Urbikon (DE)

Joanna Warsza (PL)

Mirjam Wirz (CH)

Vera Lauf yra Leipzige (Vokietija) dirbanti kuratorė ir menotyrininkė. Ji organizuoja parodas ir konferencijas įvairiose institucijose, tokiose kaip ŠMC (Vilnius), Leipcigo šokio archyvas ir Leipcigo vizualiųjų menų akademija. Savo projektuose ji daugiausiai dėmesio skiria konkrečios vietos ir konteksto tyrinėjimui, menui viešosiose erdvėse, kuratorystei kaip tokiai ir sąsajoms tarp meninio ir mokslinio požiūrio į sociokultūrinius diskursus.

Ūla Tornau yra kultūros ir miesto teoretikė bei šiuolaikinio meno parodų kuratorė, dirbanti Šiuolaikinio meno centre. Šiuo metu ji vysto urbanistinės KultFlux kultūros platformos erdvę, ruošia publikaciją Rytų ir Vidurio Europos miestų kaita: socialiniai, kultūriniai ir urbanistiniai aspektai ir dalyvauja keliose kitose miestų tyrimų iniciatyvose.